Pokalbyje Andrius dalijasi savo pirmąja patirtimi virtuvėje – kai būdamas vos šešerių liko vienas namuose ir nusprendė gaminti. Per 2008-ųjų metų krizę netekęs darbo reklamos agentūroje – jis išdrįso kardinaliai keisti kryptį ir pasuko į kulinarijos mokslus.
Andrius kalba apie tai, kas jam yra lietuviška virtuvė – ne tik cepelinai ar šaltibarščiai, bet ir tai, ką galime užauginti čia, Lietuvoje. Pasak jo, lietuviška virtuvė pirmiausia remiasi vietiniu produktu, o technika ir interpretacija gali būti pačių įvairiausių pasaulio virtuvių įkvėpta.
Jis pasakoja apie tai, kaip Michelin žvaigždė pakeitė restorano kasdienybę, bet primena – žvaigždė yra įvertinimas už tai, ką darei vakar, o ne garantija rytojui. Svarbiausia išlikti savimi, nepasiduoti pagundai viską keisti dėl statuso ir išsaugoti ryšį su svečiais.
Kalbame ir apie skonių pokyčius Lietuvoje, apie tai, kaip skruzdėlės atsidūrė deserte, ir kaip kelionės bei pasitikėjimas šefu pakeitė žmonių požiūrį į maistą. O pokalbio pabaigoje – asmeniški prisiminimai apie močiutės gamintą riebų, bet širdžiai brangų patiekalą, bei mintis apie tai, kad maistas gali būti meilės kalba.
Tai pokalbis apie tapatybę, kultūrą, žmones ir tai, kaip per skonį galima pasakoti istorijas.
Share this post